Dievo kantrybė – taip, pasak popiežius Pranciškaus, dviem žodžiais galime apibūdinti žinią, kurią Kristus mums skelbia šešioliktojo eilinio sekmadienio Evangelijoje skambėjusiu palyginimu apie kviečius ir rauges (Mt 13,24-31). Šį palyginimą popiežius komentavo kalbėdamas maldininkams ir turistams, sekmadienio vidudienį susirinkusiems į Šv. Petro aikštę kalbėti „Viešpaties Angelo“ maldos.
„Koks kantrus Dievas! Kiekvienas iš mūsų galima tarti: Koks kantrus Dievas man!“, - kalbėjo sekmadienį popiežius Pranciškus. Palyginimo veiksmas vyksta lauke ir jame dalyvauja du niekaip nesuderinami veikėjai. Lauko savininkas, tai yra Dievas, sėja gerą sėklą; tačiau tuo pat metu priešas, tai yra velnias, sėja piktžoles. Laikui bėgant lauke išdygsta ima kartu augti ir kviečiai, ir raugės. Tai matydami šeimininkas ir tarnai laikosi skirtingų požiūrių. Tarnai tuoj pat norėtų išrauti rauges, tačiau šeimininkas, susirūpinęs kviečių likimu, sako: „Ne, kad kartais, ravėdami rauges, neišrautumėte su jomis ir kviečių“ (29). Šia scena Jėzus mus moko, kad gėris ir blogis pasaulyje persipynę ir kad neįmanoma išrauti viso blogio. Tik Dievas gali tai padaryti ir tai įvyks per Paskutinįjį teismą.
Dabartis su visu savo sudėtingumu ir vidiniais prieštaravimais tai laisvės laukas, - sakė Pranciškus, - tai krikščionių laisvės laukas, kuriame vyksta nelengvas gėrio ir blogio atpažinimo darbas. Ir būtent šiame lauke, pasitikėdami Dievu ir jo apvaizda, turime vieną su kita derinti dvi laikysenas, kurios iš šalies žiūrint atrodo nesuderinamos – ryžtingumą ir kantrybę. Ryžtingumas tai troškimas būti gera sėkla – visi to norime – tai atsiribojimas nuo piktojo ir visų jo pagundų. Kantrybė tai siekimas suvokti Bažnyčią kaip duonos raugą, kaip tą, kuri nebijo susitepti rankų plaudama savo vaikų rūbus, o ne kaip „nesuteptųjų“ bendruomenę, kuri jau dabar nori nuspręsti kas pateks į Dievo karalystę, o kas ne.
Viešpats, kuris yra įsikūnijus kantrybė, - kalbėjo popiežius, - šiandien mums padeda suvokti, kad negalima gėrio ir blogio tapatinti su tam tikromis teritorijomis ar žmonių grupėmis: „šitie yra geri, o anie – blogi“. Jis mums sako, kad riba tarp gėrio ir blogio eina per kiekvieno žmogaus širdį, kad visi esame nusidėjėliai. Norėčiau jus paklausti: „Ar yra tarp jūsų kas nėra nusidėjėlis?“ Jei yra – pakelkite ranką. Nėra! Nes visi esame nusidėjėliai. Jėzus savo mirtimi ant kryžiaus ir prisikėlimu mus išvadavo iš nuodėmės vergijos ir apdovanojo naujo gyvenimo malone. Kartu su krikštu, jis mums davė išpažintį, nes mums reikia, kad mūsų nuodėmės būtų atleistos. Jei matome tik blogį, kuris yra mūsų išorėje, vadinasi neatpažįstame nuodėmės, kuri yra mumyse.
Jėzus mus taip pat moko kitaip žiūrėti į pasaulį, į mus supančią tikrovę. Esame kviečiami mokytis Dievo laiko, kuris yra kitoks negu mūsų laikas, o taip pat Dievo „žvilgsnio“. Geros įtakos ir kantraus laukimo dėka taip pat ir raugės, arba tai kas atrodė kaip raugės, gali duoti gerą vaisių. Tai atsivertimo tikrovė. Tai vilties perspektyva.
Baigdamas sekmadienio vidudienio kalbą, popiežius prašė Dievo Motinos užtarimo: Mergelė Marija tepadeda mums mus supančioje tikrovėje matyti ne tik nešvarą ir blogį, bet taip pat gėrį ir grožį, nuplėšti vėliniui kaukę, bet visų pirma pasitikėti Dievu, kuris istoriją padaro vaisingą.
Po kartu su Šv. Petro aikštėje sekmadienio vidudienį buvusiais tikinčiaisiais kalbėtos „Viešpaties Angelo“, maldos Šventasis Tėvas paminėjo padėtį Jeruzalėje. „Broliai ir seserys, susirūpinęs stebiu pavojingą įtampą ir smurtą šiomis dienomis Jeruzalėje. Karštai raginu susivaldyti ir kalbėtis. Ir jus raginu kartu su manimi melsti Viešpatį, kad visiems įkvėptų susitaikinimo ir taikos troškimą“. (Vatikano radijas)
